Manifestas Nr. 5
Politika (atnaujintas)  

1. Paprastai žmonės nežino, ką iš tikrųjų reiškia politika.
2. Jie paprastai teturi teorinį suvokimą, kaip visuomenė turėtų funkcionuoti. Niekas nenori rodyti realios situacijos.
3. Žmonės yra kvailinami iškreiptu politikos įvaizdžiu žiniasklaidoje.
4. Žiniasklaida veikia petys į petį su politikais.
5. Žiniasklaida yra verslas, politika yra verslas, verslas yra verslas.
6. Verslas nesilaiko moralinių vertybių – arba pats žudai, arba tave sunaikina.
7. Politikoje nėra moralės, nes moralinės vertybės yra labai aiškios – tėra tik juoda ir balta. Moralė nepripažįsta jokių kompromisų – būna tik skirtingi nuodėmės lygmenys.
8. Politika remiasi kompromisu tarp skirtingų įtakos grupuočių.
9. Taigi, moralė ir politika neturi nieko bendra.
10. Tėra tik du keliai turėti reikalų su politika. Pirmas – tai pamiršti visa, ką apie tai žinojai ir būti laisvam. Antras – būti išrinktam ir mutuoti.

AR TU TIKRAI NORI BŪTI POLITIKU?

[Jonas Valatkevičius, 2004]

Manifestas #6
Politinis menas  

1.  Visi mes kažkada mylėjome anti-politinį meną. Meną, kuris kvestionavo status quo, kuriame mes visi gyvenome.
2.  Mes manėme, kad socialiai angažuotas menas yra pats progresyviausias, kad tai yra mūsų socialinė misija.
3.  Mes manėme, kad tokiu būdu atliekame pareigą visuomenei.
4.  Kritikuoti visa, kas susiję su valdžia, verslu ir žiniasklaida.
5.  Bet čia iškyla klausimas: kodėl valdžia, biznis ir žiniasklaida tokie paslaugūs kaskart suteikti pinigų šiai meno sričiai?
6.  Kodėl jie duoda mus pinigus, kad būtų vėl sukurtas eilinis pasityčiojimas iš to, kas jiems brangiausia?
7.  Kodėl jie vis dar myli tokį meną?
8.  Galbūt jie taip pat turi tą pačią naivią idėją, kad tokiu būdu jie atlieka pareigą visuomenei?
9.  Jokiu būdu. Naivūs esame tik mes. Mumis visuomet pasinaudoja valdžia, biznis ir žiniasklaida, kurie būtent mūsų meno pagalba legitimuoja savo egzistenciją: tik pažvelk – mes džiaugiamės, kad esame kritikuojami.
10.  Valdžia, verslas ir žiniasklaida – ką jie iš tikrųjų galvoja šnekėdami mums? Leiskime žmonėms pamatyti jų tiktąjį veidą!

JOKIO ANTI-POLITINIO MENO! JOKIOS PAGALBOS VALDŽIAI, VERSLUI IR ŽINIASKLAIDAI, KURIE TESIEKIA PRISIDENGTI MENU.

[Jonas Valatkevičius, 2004]

O dabar paprašysiu tiesiog pamiršti visa, ką perskaitėte iki šios eilutės. Esu įsitikinęs, kad sekimas aukščiau nurodytomis instrukcijomis tolydžio paverstų jus patrankų mėsa. Manifestai skamba labai karingai, bet kviečia nutilti, gal būt net paklusti... galų gale tampa akivaizdu, kad didžiausias melas yra pusiau pasakyta tiesa.

Visa, kam kviečiu šio projekto dalyvius – tai ryžtingai parodyti savo aiškią poziciją į jėgos pozicijas visuomenėje ir diskredituoti visuotinio melo platinimo mechanizmus.

Žinoma, aš neverčiu jūsų bet kuria kaina tapti politikais ar pamiršti visa, ką jūs žinote apie politiką, kaip tai buvo aprašyta viename iš manifestų...Aš netgi netikiu galimybe pamiršti tai, ką žinau. Tie nuvalkioti žodžiai būti laisvu nieko nebereiškia. Bet ar galima jaustis laisvu save atskiriant nuo visuomeninio gyvenimo? Taip. Žinoma! Bet tai jau viena iš mutacijos formų. Ar galima apsimesti, kad nei valdžia, nei žiniasklaida, nei biznio santykiai tavimi nemanipuliuoja? Paprastai, kuo daugiau esi nutolęs nuo visuomenės, tuo patrauklesnis esi žiniasklaidai – atsiskyrėliai ir kitokie asocialai tarsi magnetas traukia žurnalistus. Kartais tai įgauna puikią viešųjų ryšių pritaikymo formą kai kurių menininkų karjeros kūrimo strategijoje, kol tokie „atsiskyrėliai“ galų gale netampa meno pasaulio „elitu“.

Manifestas apie meno biurokratus

Kokie yra esminiai meno biurokrato bruožai?

Jis visada pabrėžia vaidmenį ir svarbą institucijos, kuriai pats priklauso.

Bet kuriame kontekste privers išklausyti kruopščiai pasiruoštą raiškią meno institucijos misijos ir vizijos formuluotę.

Pagrindiniu tikslu mato tarptautinį biurokratų bendradarbiavimą.

Puikiai išmano terminus ir sėkmingai juos naudoja kalboje, kad palaidotų prasmės likučius.

Demonstruoja puikų skonį.

Politiškai korektiškas.

Labai mandagus.

Visuomet paminės kviestinius kokteilių vakarėlius, kuriuose dalyvavo bei pažers visus žinomus garsius vardus.

Biurokratas gerbia sistemos hierarchiją.

Biurokratas įsitikinęs, kad jo institucija apsaugos jį nuo atsakomybės.

Yra vienas efektyvus ginklas prieš biurokratus – tai nuoširdumas, sąžiningumas, abejonės demonstravimas įvelkant visa tai į jų taip mėgiamą biurokratinį formatą.

Jeigu bent vienas biurokratas pradės demonstruoti savo klaidas ir abejones – sistema bus pavojuje.

APSIMESKIME ESĄ MENO BIUROKRATAIS DIDESNIAIS NEI JIE PAPRASTAI BŪNA!

TEBŪNA TAI AKIVAIZDU!

NUKREIPKIME Į JUOS JŲ PAČIŲ GINKLUS!

(Redas Diržys, 2004)

Pagrindinės pirmosios Alytaus bienalės Atsargiai!Politika! teminės ištakos

1. Paroda Atsargiai, religija! Maskvoje Art

2003 metų sausio mėnesį Sacharovo muziejuje Maskvoje buvo atidaryta paroda Atsargiai, religija! prabėgus keturioms dienoms po atidarymo parodą suniokojo vandalai. Šeši užpuolikai buvo nustatyti ir apkaltinti chuliganizmu. Bet po Rusijos ortodoksų cerkvės popo viešos kampanijos milicija panaikino kaltinimus vandalams.

Rusijos žemutiniai parlamento rūmai, valstybės Dūma, išleido peticiją Generalinei Prokuratūrai „imtis būtinų priemonių“ prieš parodos organizatorius. Be muziejaus direktoriaus ir vieno darbuotojo apkaltinti buvo dar trys menininkai.

Daugiau apie šį įvykį:

http://www.geocities.com/aakovalev/religia-en.htm

http://orthodoxeurope.org/page/9/3.aspx

 

2. Meninio diskurso perorientavimas dėl praktinių priežasčių.

Po 90-ųjų metų revoliucijos Rytų Europos šalyse padedant pro-vakarietiškiems fondams (ypač daug padirbėjo Soroso fondas) buvo įdiegtas naujo tipo projektinis mąstymas. tai mąstymas, kuris paprastai pasibaigia su projektu ir išleistais jam skirtais pinigais. Jo dėka buvo išperėtas naujas ir labai lojalus meno elitas, kurio tikslas buvo reprezentuoti valstybę tarptautiniu mastu.

Užpildo manifestas

Šiandien tampa vis labiau akivaizdu, kad meno istorijos pagrindinė funkcija yra apginti turtingųjų muziejų stambiąsias kolekcijas bei asmenis, kurie patirtų didelius nuostolius, jei sistema sugriūtų. Meno istorija kuriama remiantis žvaigždžių gaminimo industrija, bet reikia sukurti atitinkamą terpę, kurioje ir atsiskleidžia labai funkcionali kainos-vertės sistema. Labai svarbi sistemos dalimi šiandien tampa nuolatinė „užpildo“, taip reikalingo žvaigždės aplinkai suformuoti, produkcija. Kas yra tas „užpildas“ ir kodėl Rytų Europa yra pagrindinis jo tiekėjas?

Dar visai neseniai už “geležinės uždangos” kiekvienas informacijos trupinys apie vakarietiškus kultūrinius judėjimus (žinoma labiausiai dominuojančius: roko ir pop muzika, abstraktus ekspresionizmas, pop ir minimalistinis menas...) buvo traktuojamas kaip begalinės laisvės apraiškos. Netgi formalistinis abstrakčios tapybos kūrinys buvo radikalus sovietinėje visuomenėje. Taigi, po sistemos žlugimo visi progresyvieji menininkai plūstelėjo į vakarus, kur netruko įsitikinti, kokie naivūs ir primityvūs jie stojo prieš vakarietišką teorinį žongliravimą. Vos keli laimingieji – daugiausia maskviečiai – sugebėjo sėkmingai pritaikyti sovietinį stilių prie vakarietiškų stereotipų ir padaryti stulbinančias karjeras. Iš kitos pusės, nacionalinės besiformuojančių valstybių sistemos buvo konstruojamos pagal provakarietiškus standartus, atsižvelgiant ne į susiklosčiusias istorines sąlygas, bet į naujosios ideologijos reikalavimus. Tarptautiniai fondai puikiai dirbo savo darbą, ruošdami naują, gerai organizuotą sistemą, kurios tikslas aprūpinti vakarietišką rinką užpildu, tinkančiu šiuolaikinės parodos užpildymui.

Kas yra užpildas?

Užpildas – tai ideali terpė iš anksto numatytoms žvaigždėms sužibėti

Užpildas visuomet didžiuojas žvaigždžių kaimynyste.

Užpildas privalo būti kokybiškas, tiksliai atliktas, neišsišokantis.

Užpildas niekuomet neteigia savęs – jis teigia kuratorių ir žvaigždes.

Užpildas visa tai suriša į viena.

Sunaikinkime užpildą, ir žvaigždės pabirs ant dulkėtų grindų kaip parūdiję skardelės!

AR TU IŠ TIESŲ NORI TAPTI UŽPILDU?

(Redas Diržys, 2004)

 

3. Politinė krizė Lietuvoje parodė 90-ųjų idealistinės politikos galą.

2004 m. pavasarį prezidentas Rolandas Paksas buvo atstatydintas dėl triskart priesaikos sulaužymo. Atrodo, tai pirmasis Europos prezidentas taip pabaigęs savo karjerą. Prezidentinė krizė buvo apsupta juodų galimo Rusijos įtakos stiprinimo regione sąmokslo debesų. Pagrindinis prezidento rėmėjas rinkiminėje kovoje buvo įtariamas ryšiais su Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovais. Be to, jis buvo įtariamas ir uždraustos įrangos pardavimu šalims, įtariamoms remiant terorizmą.

Kultūrinio šalies elito atstovai puolė grąžinti apdovanojimus, gautus iš šio prezidento rankų...Prezidentas prarado teisę kandidatuoti naujuose prezidento rinkimuose. Dar daugiau – jis prarado teisę būti renkamas iki gyvos galvos. Jis buvo apkaltintas visoje eilėje bylų ir leido dienas teismuose.

Bet vos tik naujausi rinkimai praėjo, visi kaltinimai išskydo. Taigi, kas kaltas? Prezidentas Paksas, sakęs esąs nekaltas, ar politinis „elitas“, jį apkaltinęs? Labiausiai tikėtina, kad tai buvo rezultatas nuožmios povandeninės kovos dėl valdžios. Mes to nežinome. Ir mes to niekada nesužinosime. Jeigu viskas teisingai suksis, gal mūsų anūkai savo istorijos vadovėliuose suras tiesą... bet politika Lietuvoje niekada nebebus tokia, kaip buvo. Nebebus daugiau to idealistinio mėšlo apie šalies dvasią, sugriovusią SSRS. Nebebus daugiau tokio pat mėšlo ir apie vakarietiškos demokratijos privalumus. Plyšys. Dar viena tuštuma. Ir, gal būt, nauja pradžia.

 

4. Politiniai pasikeitimai sąlygoja istorijos perrašymą (meno istorijas bus taip pat perrašyta)

Beskaitydamas tavo laišką prisiminiau Roberto C Morgano tezę: „menas neegzistuoja be meno diskurso“, žinoma, omenyje jis turėjo „Vakarietišką diskursą“ geriausiu atveju, bet labiausiai tikėtina, kad realiai jis jį priėmė tik kaip „Niujorko meno diskursą“. Tai jis pasakė toje OMI paskaitoje, su kuria aš tuomet audringai nesutikau. Bet vos tik aš jam tai pasakiau, jis visiškai nesipriešino – atvirkščiai, jis buvo labai žaismingas ir malonus.. Tuomet aš suvokiau, kad šie „profesionalai“ naudoja žodžiu, deklaruoja tezes ir teorijas žymiai lengviau, nei aš visa tai priėmiau. Greičiausiai tai parėjo iš praktikos, kurios jie išmoko mokykloje (bent jau JAV). Retoriniai pratimai – tu gauni temą ir šneki apie tai tam tikrą laiko tarpą. Kai sustoji – viskas. Jokių pasekmių. Niekas nesikeičia. Mes to nesimokėme Čekoslovakijoje...

Mano problema yra, kad aš vis dar (ačiū Dievui ne taip dažnai) skaitau tai, kartais aš bandau tai suprasti. Kartais aš bandau suprasti mechanizmus, kurie veda prie tokių formuluočių.

Bet teisingiausias požiūris į tokio pobūdžio“teisingus“ tekstus turėtų būti: Kam tai rūpi? Kam tai svarbu?  

Martin Zet ( ištrauka iš laiško Redui Diržiui; 2004m. gegužės 9 d., sekmadienis )

 

5. Dauguma intelektualų Rytų Europoje linkę remti konservatyviąsias dešiniąsias politines jėgas

Aš manau, kad visas šitas kritiškas diskursas, einąs nuo Michailo Bakunino (jis galvoje turėjo visą kritinį kairiojo sparno diskursą)bent jau menuose yra visiškai miręs. Aš nebenoriu apie tai girdėti. Aš noriu būti pozityvus.

Matei Bejenaru ( laisva citata iš pokalbio Jašuose, Rumunijoje 2004 m. rugsėjo mėn. )

 

6. Visuomenės (ir meno) fragmentacijos procesai sudaro prielaidas ją kontroliuoti ir valdyti.

Universalistinis mąstymas visuomenėje yra prarastas. Begaliniai informaciniai srautai gali užpildyti bet kurį fragmentuotą tašką bet kokia prasme iki tokio lygmens, kur prarandamos visos reikšmės. Ir tai suteikia visuotinės laisvės iliuziją, bet sistema žudo kiekvieną, kuris įkūnija tą laisvę. Išimtis daroma tik projektinio mąstymo menininkams, kurie paprasčiausiai iliustruoja pačią laisvės ir demokratijos iliuziją. Vienas galimų būdų atstovėti prieš fragmentaciją – tai nepertraukiama metodu paremta veikla, kuri nenutrūksta su pasibaigusiais projekto pinigais... (Anatolijus Osmolovskis. Metodologinės priespaudos prolegomenai , Khudozhestvennyj Zhurnal (Maskvos meno žurnalas) Nr48/49, 2003. http://www.guelman.ru/xz/xx48/ ).

 

Užrašyta ir sukompiliuota aktyvisto kuratoriaus Redo Diržio su nuoširdžia pasyviojo Jono Valatkevičiaus pagalba; 2004 m. lapkričio 11d.